Celiulitas ir jo nustatymo būdas termografijos metodu

Celiulitas yra dažna dermos, epidermio ir poodinių audinių patologinė ir estetinė būklė, dažniausiai paveikianti išsivysčiusių šalių moteris (Bauer et al, 2020). Šis reiškinys apibūdinamas, kaip estetinis odos paviršiaus pakitimas, kuriam būdingas ,,apelsino žievelės” efektas. Nors mokslinėje literatūroje trūksta tvirtų epidemiologinių duomenų apie celiulito paplitimą, teigiama, kad nuo jo kenčia 80 – 98 proc. moterų (Bass & Kaminer, 2020). Pirmieji celiulito simptomai gali pasireikšti jau paauglystėje (12 proc.), o nėštumo metu jis ryškiai padidėja (apie 20 proc.) dėl didesnio moteriškų hormonų kiekio, jis taip pat labai paplitęs priešmenopauziniu bei menopauziniu laikotarpiu (apie 25 proc.) (Bauer et al, 2020). Sveikiems vyrams celiulitas pasireiškia labai retai, tačiau atsirasti jis gali dėl sveikatos sutrikimų, kurių metu vystosi androgenų trūkumas arba yra reikalinga estrogenų terapija (Bass & Kaminer, 2020).

Celiulito sąvoka pirmą kartą buvo aprašyta 1920 metais, teigiama, kad tai edeminė fibrosklerotinė panikulopatija, kurią sukelia padidėjęs riebalinio audinio kiekis, kitaip – nutukimas, tačiau vėliau buvo pastebėta, kad šis kaltinamas be pagrindo, nes celiulitas yra veikiau ne riebalinio, o jungiamojo audinio patologija, sukelianti lėtinį subkutaninio audinio uždegimą, skatinantį poodinių riebalų kaupimąsi tam tikrose vietose: sėdmenų, šlaunų bei pilvo, kartais krūtinės ir rankų paviršiuose (Sadick, 2018). Nepaisant daugybės mokslininkų ir estetikos chirurgų atliktų tyrimų bei analizių, reiškiniai sukeliantys ,,apelsino žievelės” efektą ir kitus poodinių audinių pakitimus yra vis dar plačiai diskutuojami, tačiau išskiriamos kelios celiulito etiologijos teorijos: viena jų remiasi skirtinga vyrų ir moterų poodinių audinių struktūra – moterų kolageno skaidulos išsidėsčiusios kita kryptimi nei vyrų, todėl celiulitas išryškėja būtent moterims. Dėl suprastėjusios kraujo mikrocirkuliacijos audiniuose vystosi jungiamojo audinio fibrozė, kaupiasi skysčiai ir toksinai. Taip pat celiulito vystymasis siejamas su estrogenų sukeltu lėtiniu uždegimu ir glikozaminoglikanų išsidėstymu odos fibroblastuose, tam tikromis genetinėmis bei hormoninėmis savybėmis (Conti et al, 2020).

Celiulitas vystosi keliomis stadijomis, klinikinis jo diagnozavimas gali trukti nuo keletos mėnesių iki kelerių metų, priklausomai nuo paveiktų audinių būklės (Bauer et al, 2020). Atsižvelgiant į simptomus, celiulitas skirstomas į keturias stadijas, nuo kurių priklauso tolesnis gydymas (Friedmann, Vick & Mishra, 2017):
I stadija – vyksta pradinis skysčių sulaikymas jungiamąjame audinyje, sukeltas vietinės mikrocirkuliacijos sumažėjimo, didėja adipocitų tūris.
II stadija – uždegimo mediatoriai (prostaglandinai) padidina kapiliarų pralaidumą, kuris tik sustiprina vandens sąstingį audiniuose, adipocitų tūris didėja, jie jungiasi tarpusavyje.
III stadija – jungiamasis audinys tampa dar kietesnis, pradeda apgaubti riebalines ląsteles, dar labiau pablogindamas audinių kraujotaką, susidaro nedideli mazgeliai odos paviršiuje suteikiantys ,,apelsino žievelės” efektą.
IV stadija – kolageno skaidulos įsiterpia į adipocitus, formuodamos savotiškas kapsules. Metabolizmas pažeistuose plotuose kritiškai sumažėja, aiškiai matosi odos nelygumai, gali būti jaučiamas skausmas.

Kontaktinė termografija yra paprasta diagnostikos technologija, kuria liposklerozė nustatoma jau nuo ankstyviausių vystymosi stadijų. Šis metodas yra neinvazinis, saugus, neskausmingas ir tikslus (Bauer et al, 2020). Termografijos būdu celiulito pažeistos vietos nustatomos remiantis paviršinių audinių temperatūros skirtumais, kurie aiškiai matomi dėl ryškaus spalvų kontrasto: šiltų, celiulito nepažeistų, zonų bei šaltų – kuriose, dėl sutrikusios kraujotakos, vystosi hipotermija. Termografijos tyrimas visada atliekamas prieš gydymą, nes bet kokia intervencija, atlikta prieš tyrimą, gali turėti įtakos pažeistos srities skysčių mikrocirkuliacijai ir iškreipti diagnostikos rezultatus. Siekiant atlikti kokybišką termografijos testą reikia laikytis keletos taisyklių: a) procedūra atliekama kambario temperatūroje (20 iki 26 ° C); b) rekomenduojama sukurti atpalaiduojančią atmosferą; c) oda turi būti sausa ir švari, nerekomenduojama ant jos tepti jokių drėkinančių kremų, losjonų bei kitų kosmetinių odos priemonių; d) tinkamai parinkta termografijos testo plokštelė (aiškiai matomos tiek šiltos, tiek šaltos skystųjų kristalų spalvos, jei plokštelėje matomos tik tamsios spalvos (ruda, juoda), pasirinkite plokštelę, reaguojančią į žemesnę temperatūrą, o jeigu bus matomos tik ,,šiltos” spalvos, pasirinkite į aukštesnę temperatūrą reaguojančią plokštelę); plokštelė dedama ant tiriamosios odos taikant vienodą spaudimą per visą jos plotą. Gauti rezultatai interpretuojami, remiantis prefesoriaus S.B. Curri audinių vertinimo modeliais: skirtingų spalvų deriniai plokštelėse tiksliai nurodo, kurie audiniai labiau pažeisti celiulito ir padeda parinkti optimalius gydymo metodus (The innovative world of microencapsulated products). Atsižvelgiant į celiulito stadiją bei išplitimą audiniuose, taikomi įvairūs gydymo metodai: mitybos pokyčiai, aktyvaus gyvenimo būdo skatinimas, vakuuminis arba mechaninis masažas, mažinantis audinių patinimą, smūginės bangos procedūros, lipolitinis lazeris, gydymas radijo dažnio terapija ir kt. Esant pažengusiai celiulito stadijai rekomenduojamas kombinuotas gydymas, derinant įvairius minėtus metodus (Sadick, 2018).

Taigi, celiulitas daugybei skirtingo amžiaus moterų sukelia estetinių ir psichologinių problemų, jo vystymosi audiniuose greitis priklauso nuo genetinių, fiziologinių, hormoninių bei įvairių aplinkos veiksnių, tačiau aptikus jį dar pirmuosiuose vystymosi etapuose, gydymas gali būti kur kas efektyvesnis. Greitam, tiksliam bei neskausmingam testavimui naudojamas termografijos metodas padeda aptikti net minimalius audinių pakitimus, todėl lengviau pritaikyti optimalius gydymo metodus ir pasiekti puikių rezultatų.